Jovita Sakalauskaitė – Kurnaz “Needles & Pins“

Kas per padaras yra žmogus? Pasak DLKŽ*, padaras – tai, kas padaryta, sukurta, gyva būtybė… Aš irgi kuriu padarus, panašius į žmogų. Mano padarai – tai žmonės, tokie kaip aš, tu, jis, ji, bent kartą gyvenime išgyvenę superekstremalias emocijas. Nesvarbu, ar tai pozityvūs, ar negatyvūs jausmai, kai jie itin stiprūs ir (arba) ilgalaikiai, jų išgyvenimas pradeda atsispindėti žmogaus veide. Stiprios emocijos iškreipia veidą, pakeičia proporcijas ir tą minutę tarsi sustabdo gyvybės tekėjimą. Pačiu emocijų piko momentu žmogus pavirsta padaru – kitokiu, nauju žemės gyventoju.

Jausti, išgyventi, paskęsti emocijose – visa tai mums duota gamtos, šiuos gebėjimus jau gimdami atsinešame savo koduose, slapčiausiose sielos kertelėse ir tik ilgainiui išmokstame save identifikuoti, tinkamai išreikšti, pateikti, kontroliuoti. Iš nevaldomų jausmų sūkurio naujai užgimęs padaras yra tarsi emocinis kaktusas. Sustingęs savo formoje, keistas, vienišas.
Įprastos mikroemocijos, jausmai, potyriai, kuriuos neišvengiamai išgyvename kasdien, ne taip stipriai kenkia mums patiems ir aplinkiniams. Tačiau mūsų nevaldomos, impulsyvios, nepakeliamos superemocijos vargina, skaudina ir mus, ir kitus. Tarsi koks kaktusas, naujai užgimęs padaras smeigia savo adatas kiekvienam, kas tik bando prisiartinti, užjausti, paguosti, apkabinti. Mes lėtai virstame sustabarėjusiu padaru, kol galiausiai jis visam laikui lieka vienas pats su savimi. Sustingęs savo emocijų atspindyje.
Mano padarai – kaktusai – belyčiai, bespalviai, jie nepriklauso konkrečiam socialiniam sluoksniui ar politinei partijai, nesirenka religijos nei tikėjimo, jie niekada nebus nei gyvi, nei mirę. Jie tiesiog suakmenėję kažkur laike, savo išgyvenimuose. Kiekvienas kaktusas – tai matytas veidas, artimųjų akys, lūpos, tobuli senolių raukšlių raštai, mano pačios emocijų išraiškos, sudėtos į skirtingas dėliones. Nes emocijos neturi nei asmens kodo, nei tautybės, nei lyties… Tik kaktuso grimasą.

*Dabartinės lietuvių kalbos žodynas